Turbūt atėjo laikas – gausa pradeda atrodyti kaip skurdas. Ilgametis neišsipildžiusių svajonių ir savivertės kompensavimas hipokritišku gyvenimo būdu buvo prastas pasirinkimas. Eklektika su perkaitusiu varikliu yra tiesiog nebe tai, apie ką aš bandau dabar būti.
Mirkau feisbuke, instagrame, redaguodamas padrikai anglų kalba rašytus esu tekstus su dirbtiniu intelektu. Pasiteisinimas buvo auditorija – lyg būčiau neįsitekęs. Ir neprilipo, aišku – aš lietuvis! Savitas iki galo, žmogau, gali išlikti tik savame kailyje, neišsinėręs, kad ir kur būtum. Antraip degradavimas – neišvengiamas. O toks gi tikslas ir buvo: nepamesti savęs, net ne turinys.
Vietoje soc. medijos kasdienių Gariūnų, netobulai rašyti, perrašyti savo mintis vos keliems skaitytojams, niekam nežinomoje asmeninėje interneto svetainėje, yra visiška atgaiva, šviežias oro gurkšnis. Pasivaikščiojimas Vilniuje, prie Balžio ežero pirmadienį, kai nereikia stumdytis su minia poilsiautojų.
Ko tie paukščiai skrenda namo? Tenka pripažinti situacijos kompleksiškumą, ilgametės emigracijos padarinius. Įgytą klajoklišką refleksą – fundamentaliai nepripažinti „lenciūgo“ bet kokia forma. Nepririši – ne šuva.
Simbiotiniame pasaulyje universalus komunikavimo būdas yra būtinybė. Visuotinės homeostazės procesuose rasis susikalbėjimas, forma, kuri dabartiniam žmogui menkai apčiuopiama. Bet aš esu ir kalbėsiu esamuoju laiku – kaip pirmykštis, rašalinis metodas. Nors turiu neeilinių išgyvenimo ir prisitaikymo gebėjimų, bet visgi esu ribotas naujojo pasaulio kontekste. Pasilieku teisę begalybės terpėje turėti tą žmogišką „ne“ ribą (nežinau atsakymo, atsiimu žodžius, atleiskite – klydau).
Dviračiu nenuskrisi į Marsą. Apsimetinėti? Užteks.