2026 08 11

Gyvenimas ir kūryba 2023, kišeniniame devynaukščio bute, 9’tame aukštokai, Vilniuje. Tai ten ir atsiverčiau į  juodraščius. Lietuvoje buvau toks svečias be 2’jų minučių, gi viena koja Londone tuomet vis dar, o kita išvis Reikjavike. Nedaug tų metų prabėgo, o veidrodį mačiau šįryt, nu ne tas, spartėja vis. Spaudo foto fotografuota virtuvėje, indų fone Londone namie, kur kabėjo rezidavo kurį laiką. Ir kadras tai iš pat du 19’tų. Su talentinga kolege improvizuodami, nukrypę nuo planuotų mados fotografijos temų, sukūrėm visą seriją meno. Ilgokai nugulė į archyvą. Užtruko iki matymas pakito.

Dydis: 117×84 cm, 320 € 

ir Fotografija/skulptūra:

Technika: išLempos

Dydis: Kibiras 10 litrų (35 €), o Spaudas A1 (145 €)

Datos: 2025/2023

Lokacija: Vilniaus, o kibiras už.

Vietą tuodu pagaliau rado. Tualetas yra tokia šventvietė, nemaža konteplevimo ir atidaus stebėjimo dalis vyksta čia. Antai nužiūri plyteles ir visus jų pliusus ar trūkumus, radiatorių gražumą. Svarbiausia visą tai vyksta be pastangų, tarp spaudžiančios  įtampos ir atsipalaidavimo. Kaip gyvenime. Pamislyjau ka tai ir yra ko reikia, o ir darbų tekstūra kaip čia buvus, duona ir sviestas.

Gelžbetoninis spygliuotasis bonzas tas kibiras yr. Va, tai intuityviai padiktavo radiniai ką su jais daryti, visad norėjau bonzo ir visad patiko betonas.

Televizijos bokšto fotografija iš mano knygos “Juodraštis” ir tuo pačiu pavadinimu serijos. Tai buvo viens pirmųjų didesnių mano spaustų A1 dydžio xerox’ų. Paklijuotas grubiai ant kartono plokštės. Stovėjo, tampiau kelias vasaras ir žiemas vis kažkur studijose. Tapiau ten, žodžiu apsitaškė ir tuo klausimu nieko nedariau, nes patiko lietaus efektas.Viskas.

Skulptūra: “Tarybinės Lietuvos kaukė” (30 €, darbas truputį apsidėvėjo nuo tampymo po studijas, aplopysiu esant reikalui).

Technika: Laikraštis, lipalas.

Data: 2024

Lokacija: Vilnius

Suklijavau i kaukę rastus tarybinius laikraščius. Radiniai iš griaunamos senų garažų aikštelės Vilniuje. Norėjosi sukurti akiplėšišką, supurtantį smegenis vaizdą.

Sovietmečiu žmonėm teko adaptuotis, išgyventi. Pasikeitus keliom kartom, užaugintom ir sistemiškai perprogramuotom ant sovietinės ideologijos normalizuotoje terpėje, žmonės pamiršo ir gyveno beveik patogiai. Bet ne visi.

Tie “nematomi”,  išdrįsę, kentėjo už visus “nematančius”.

Iškovojus nepriklausomybę, žmogų Lietuvoje galima buvo drąsiai lyginti su paleistu iš politinio kalėjimo kaliniu. Nežinojimas ką daryti su laisve po pusės amžiaus kalėjimo yra natūralus metamorfozės procesas. Sovietines ideologines kaukes skirtingose lygmenyse ir formose vis dar dėvime visi, bet yra pripažinusių traumą ir yra vis dar laukiančių “senų gerų laikų”. Kalbėjimas apie tai pilna burna yra vienintėlis vaistas į susivokimą – grėblys nelipti!

Pavadinimas: “Fonas” diptikas. Seriją tęsiu.

Technika: Apstrakti tapyba, akriliniai sienų dažai, pigmentas, rašalas ant drobės.

Dydis: Dideli, po 70 €

Data: 2024

Lokacija: už Vilniaus, sode

Plenerinau vasarą ir iškepiau porą.

Tapyti pradėjau netyčia, iš poreikio. 2019 metais, Antakalnyje tada dar, eilinį kartą po eilinių kraustynių, įsirenginėjau fotostudiją savo meno poreikiams. Kažkur užmatęs tapytus fotofonus, nutariau aš irgi. Įsitraukiau į procesą, rezultatas nuslinko į antrą planą. 

Tuodu, diptikas, gavosi toks purvinas, žemiškas.

Vasarą padėjau kraustyti uošvio garažą iš griaunamos aikštelės. Užsiimti “archeologija” garažų teritorijoje neatsispyriau. Vaizdai dėmėti, visokie tepaluoti darbiniai drabužiai, tepaluotos garažų grindys. Visa ta tekstūra isirėžė į akį. Nevalingai perkėliau į drobę. Paskui pagalvojau, tai toks praeities fonas gavosi. Tuščias, apie nieką. Tik tas niekas, ta tuštuma, yra pilna, kad ir nematyti.