Tenka lipti į patį stačiausią kalną, stumtis po centimetrą ir ne kasdien. Ir kartais viskas – ant lėkštės, bent trumpam. Imk ir daryk. Bet tas būties paralyžius! Užslenka, ir kūryba virsta klausimu: kodėl? Tada kankinu užrašinę ir pyškinu viską, kas guli. Kaskart randu tą patį atsakymą į tą patį klausimą – keičiasi tik paveikslo spalvos. Išvis, norėčiau kitos galvos, kad patirtys nebūtų toks stabdis.
Ir nebeina sulaukti rytojaus – gal ir nebemiegot? Bet šūdas – ryt diena šiknon, pramiegosiu. Užeina ir taip – tada laimė. Bet dažniau menas įvyksta tarp dantų valymosi, kai dar be kelnių, ir visiškai kito, vakarykščio projekto metu, kai jau reikia skubėti į darbą. Tai va, dabar paaiškink man, kaip su tokia galva išvis aš dar gyvas? Būna, primenu sau – motyvacija yra vienintelė šio žaidimo valiuta ir prizas. Be jos net pati aukščiausia kalno viršūnė atrodo lyg papėdė, ir atvirkščiai. Bet perpratus žodžio „gana“ esmę, aiškėja ir vertės sąvoka.
Matau geriau ir daug „nereikalingo“. Paradoksas – jei tiesiogine ta žodžio prasme, tai visiškai atvirkščiai. Žlimbu lėtai. Sukeitus sąvokas, turbūt ir stabdžių neliktų. Svajuko dramblionės. Gyvenau, ieškojau atsakymų, pasilengvinsiu, o pasirodo – visą kelią rinkau sau pagalius į ratus.
Juoda arba balta – pilkumoje niekas nevyksta. Taip, menas yra emocija, streso šaltinis ir palaima, kelianti priklausomybę tuo pat metu. Ir tik todėl, kad susijęs glaudžiai su žmogiškais jausmais, yra kolektyviai atpažįstamas. Plačiąja prasme – universalus tikslas be konkretaus pavidalo, trauka į nežinomybę. Galiu sau leisti, turiu drąsos (padarysiu, o tada ir pažiūrėsiu, kas bus). Tai ir statybinė medžiaga, ir laužtuvas – kad pastatyčiau, privalau galėti ir sugriauti. Visad šalia – kruvinas, kūrybinės kaltės kryžiaus kokteilis turi įtakos ryškumui ir motyvų turinio poslinkiams.
Perpildytos taurės pasaulyje iracionali matematika tapo kasdienybe. Užtenka įbristi į vienos ar kitos spalvos upę – paties kritinė masė transformuojasi atitinkamai ir suteka į chaoso vandenynus.
Man kojos atšipo – kam bebristi ir apskritai kam tos upės. Grįžau į pradžią: kodėl? „Meno prekių“ gamyba nebeatrodo tokia nepatraukli mintis. Amžinų tiesų ir upės intakų kūrybą vartosiu atsakingiau. O laikiną meną, nuomojamame bute, gyvenimui, paliksiu žemei, ant kurios neišvengiamai turiu dar garbės pasivaikščioti. Viskas privalo turėti savo galiojimo laiką, tapti fundamentu, sąlyga evoliucijai.