Kambaryje daug lovų – keturiasdešimt du knarkiantys ir kvėpuojantys. Aš jų nepažįstu, bet svetimumo jausmo kažkaip nėra. Gal kad nežinau, ar dėl to kraujo?
Karstymasis pastoliais statybvietėse nutrūko – nei gaidžio, nei plaktuko. Fotoaparatas vėl rankoje, ir visai negaila. O kančia, mat, pasirinktinai? Veiksmas yra konstanta, kol kvėpuoju, su tuo aš nieko ir nepadarau, net jei mintyse. Vis juodraštis – mano dievas ir mirusi mamytė. Nėra tų teisiųjų mano kojoms už tai, kad jos vis dar bando stovėti. Kam ta tiesa, kai kiekvienam sava? Ir šiandien Reikjavike gėlės žydi – nei musių, nei krūvos.
