Būna, metu viską ir einu varškės vyniotinio su pienu, o tada man skauda pilvą ir kankina nemiga. Vis dar rusiškai keikiuosi, nors man žmona sakė, kad šitie – iš Totorių. Dar pykstu, nekenčiu ir nemyliu. Kaip tau? Normaliai, ne? O jeigu man staiga milžinas nutrauktų koją – na, lyg kokiai musei žaidžiantis vaikas būtų. Ar tu vis dar pyksti?
Ir pirma mintis – kiek reikia? Tai kada jau gana? Nors nekaži ką teturiu ir apskritai niekad daug nebuvo. O jei ir buvo, tai tik rūkas laukuose, butaforija. Per mažai? Tai toks, jei greitai, iš lempos – tai visad. Tam nereikia būti mokslo daktaru. Prasmė tada kokia? Ir visgas dėl lenktynių!?
Anksčiau nekamuodavau savęs tokiomis nesąmonėmis, bet dabar. Net nežinau, kas pasikeitė – turbūt niekas nestovi ten pat. Kartais norėtųsi rasti daiktus ten, kur pasidėjai.
Kad vertę susivoktum, babkės nepadės, ar badas. O per vidurį išvis niekas neaišku. Raktas kažkur šalia, visad, ir kartais durys, bet tik priartėjus atsiveria dar kitos, siūlančios rinktis. Klaida – ne klaidingos durys, brolau, o priežastys, dėl kurių ėjai pro jas. Lengviau pasakyt nei padaryt. Kalba durų varstymo ir ant grėblių laipiojimo čempionas. Mano aptalžytas atsakymas į amžiną klausimą nuvalkiotas – pavydas ir lenktynės. Lenktyniauja net medituojantys budistai ir jogai – kas prašvis labiau, gal net kaip šimto vatų lemputė! Ką jau kalbėti apie turto, įtakos ir medalių siekiančius.
Esu matęs tik internete senus videoįrašus iš Lietuvos kaimo – diedukai ir bobutės atrodo tokie šviesūs. Gerokai tikresni už tuos budistus. Paskui karvės pasturgalį visą gyvenimą pasivaikščiok – dar ne taip prašviesi!
Vienintelis, toks tikresnis, kada nors šovęs į galvą paaiškinimas – judesys. Gana matosi tikrai ne sėdint sofkutėje ar medituojant ant švento kalno. Šokinėju iš džiaugsmo ne todėl, kad džiaugiuosi, o todėl, kad šokinėju!!!
Radęs kartą
Yra kančia ir skausmas, bet nėra atpildo ar teismo. Nėra ir kas atleidžia. Aš – ir medis, ir pavėsis, ir šaka, ant kurios tu sėdi. Ruduo, nukritę lapai, grėblys ir grėbiančios rankos. Tavo ašaros, juokas, o tu – mano. Klaidų nebūna, irgi Kalėdų senelių. Juodraštyje be pabaigos besąlygiškai pasitikėti lengva – tu negimęs, todėl nemirsi.