Būna metu viską ir einu varškės vyniotinio su pienu, o tada man skauda pilvą ir kankina nemiga. Vis dar rusiškai keikiuos, nors man žmona sakė, kad šitie iš Totorių. Dar pykstu, nekenčiu ir nemyliu. Kaip tau? Normaliai, ne? O jeigu man staiga milžinas nutrauktų koją, na lyg kokiai musei žaidžiantis vaikas būtų. Ar tu vis dar pyksti?
Ir pirma mintis – kiek reikia? Tai kada jau gana? Nors ne kaži ką teturiu ir apskritai niekad daug nebuvo. O jei ir buvo, tai tik rūkas laukuose, butaforija. Per mažai? Tai toks jei greitai, iš lempos, tai visad. Tam nereikia būti mokslo daktaru. Prasmė tada kokia? Ir viskas dėl lenktynių!?
Anksčiau nekamuodavau savęs tokiom nesamonėm, bet dabar. Net nežinau kas pasikeitė, turbūt niekas nestovi tenpat. Kartais norėtūsi rasti daiktus ten kur pasidėjai.
Kad vertę susivokt babkės nepadės, ar badas. O per vidurį išvis nieks neaišku. Raktas kažkur šalia, visad, ir kartais durys, bet tik priartėjus, atsiveria dar kitos, siūlančios rinktis. Klaida ne klaidingos durys, brolau, o priežastys dėl kurių ėjai pro jas. Lengviau pasakyt nei padaryt. Kalba durų varstymo ir ant grėblių laipiojimo čempionas. Mano aptalžytas atsakymas į amžiną klausimą nuvalkiotas – pavydas ir lenktynės. Lenktyniauja net medituojantys budistai ir jogai – kas prašvis labiau, gal net kaip šimto vatų lemputė! Ką jau kalbėti apie turto, įtakos ir medalių siekančius.
Esu matęs tik internete senus video įrašus iš Lietuvos kaimo, diedukai ir bobutės atrodo tokie šviesūs. Gerokai tikresni už tuos budistus. Paskui karvės pasturgalį visą gyvenimą pasivaikščiok dar ne taip šviesi!
Vienintėlis, toks tikresnis, kada nors šovęs į galvą paaiškinimas – judesys. Gana matosi tikrai ne sedint sofkutėj, ar medituojant ant švento kalno. Šokinėju iš džiaugsmo ne todėl, kad džiaugiuosi, o todėl kad šokinėju!!!
Radęs kartą
Yra kančia ir skausmas, bet nėra atpildo ar teismo. Nėra ir kas atleidžia. Aš ir medis ir pavėsis ir šaka ant, kurios tu sėdi. Ruduo, nukritę lapai, grėblys ir grėbiančios rankos. Tavo ašaros, juokas, o tu mano. Klaidų nebūna, irgi kalėdų senelių. Juodraštyje be pabaigos besąlygiškai pasitikėti lengva, tu negimęs, todėl nemirsi.