Turbūt atėjo laikas, gausa pradeda atrodyti kaip skurdas. Ilgametis neišsipildžiusių svajonių ir savivertės kompensavimas hipokritišku gyvenimo būdu buvo prastas pasirinkimas. Eklektika su perkaitusiu varikliu yra tiesiog nebe tai apie ką aš bandau dabar būti.
Mirkau Feisbuke, Instagrame, redaguodamas padrikai anglų kalba rašytus esu tekstus su dirbtiniu intelektu. Pasiteisinimas buvo auditorija, lyg būčiau neįsitekęs. Ir neprilipo, aišku, aš lietuvis! Savitas iki galo, žmogau, gali išlikti tik savam kailyje, neišsinėręs, kad ir kur bebūtum. Antraip degradavimas neišvengiamas. O toks gi tikslas ir buvo, nepamesti savęs, net ne turinys.
Vietoje soc. medijos kasdienių Gariūnų, netobulai rašyti, perrašyti savo mintis vos keliem skaitytojam, niekam nežinomoje asmeninėje interneto svetainė, yra visiška atgaiva, šviežias oro gurkšnis. Pasivaikščiojimas Vilniuje, prie Balžio ežero pirmadienį, kai nereikia stumdytis su minia poilsiautojų.
Ko tie paukščiai skrenda namo? Tenka pripažinti situacijos kompleksiškumą, ilgametės emigracijos padarinius. Įgytą klajoklišką refleksą, fundamentaliai nepripažinti “lenciūgo” bet kokia forma. Nepririši, ne šuva.
Simbijotiniame pasaulyje universalus komunikavimo būdas yra butinybė. Visuotinės homeostazės procesuose rasis susikalbėjimas, forma, kuri dabartiniam žmogui menkai apčiuopiama. Bet aš esu ir kalbėsiu esamuoju laiku, kaip pirmykštis, rašalinis metodas. Nors turiu neeilinių išgyvenimo ir prisitaikymo gebėjimų, bet visgi ribotas naujojo pasaulio kontekste. Pasilieku teisę begalybės terpėje turėti tą žmogišką “ne” ribą (nežinau atsakymo, atsiimu žodžius, atleiskite klydau).
Dviračiu nenuskrisi į Marsą. Apsimetinėti? Užteks.